Vilius Jakubčionis. Sanatorija

2020 m. Nr. 5–6

Gimiau 1993 m. Vilniuje. 2012 m. baigiau Antakalnio vidurinę mokyklą (dabar – Antakalnio gimnazija). Tais pačiais metais įstojau studijuoti filosofijos Vilniaus universitete. Antrais metais pasirinkau lietuvių literatūros gretutines studijas, o 2014 m. perstojau. 2019 m. baigiau lietuvių filologiją.
Studijuodamas dirbau budėtoju, rūbininku, egzaminų prižiūrėtoju. Šiuo metu dirbu bibliotekoje.

Visuose darbuose, kurių ėmiausi per praėjusius devynerius metus, turėjau stebėti žmones.

I

Vieni sako, kas esą, kiti – kad esą, tebesą. „Są ir są“, – atsiduso Kristupas. Jis glostė pustuštį popieriaus lapą nykščiu. „Kur gimiau“, „kur gyvenau“, „kur mokiausi“, „kur dirbau“. „Mano žmona“, „mano dukra“. Vedžiojo jos vardą tušinuku, laikydamas aukštai tarpupiršty, kone tarp krumplių. Surambėję pirštų sąnariai, riešai. Jis rašė beveik nežiūrėdamas į lapą, labiau – į savo rankų rieves.

„Aš Kristupas“, – sušnibždėjo sau. „Laba diena, aš Kristupas“, – sumurmėjo panosėje ir apsižvalgė, ar kas neišgirdo. Galų gale atsilošė ir, pakėlęs akis, sugavo priešais jį ant minkštasuolio sėdinčio vyriškio žvilgsnį. Kristupas palaukė, kol vyriškis prabils, bet anas tik šyptelėjo.

– Jūs Algimantas? – kreipėsi į jį Kristupas.

Išgirdęs savo vardą, vyriškis tartum prabudo iš sapno ir baikščiai perklausė:

– Prašau?

– Jūs Algimantas?

– Taip…

– Ar jūs, Algimantai, jau ilgai čia? – paklausė Kristupas.

Algimantas sujuko ir kaip įmanydamas raiškiau tarė:

– Kuris laikas, – ir išdidžiai sučiaupė lūpas.

Algimantas visąlaik vilkėjo tamsiai žalią prasegtą džemperį, šviesius marškinius. „Gal anūko tas džemperis? – svarstė Kristupas. – Kurgi. O gal? Žmogus mažėja su metais, darosi jaukus.“

Pats Kristupas vilkėjo švelniai prie kūno prigludusius marškinėlius aukštu kaklu. „Vis dar augalotas, atrodo, – pagalvojo apie save, – dar ne toks jaukus.“

Sanatorijoje Kristupas buvo vienas jaunesnių vyrų. Jaunas tarp senų. Čia gyvenančios moteriškės nesisarmatydamos Kristupą vadino bernu. „Toksai vot!“ – sakydavo iškeldamos sausas rankas. Su daugeliu šnekesnių gyventojų Kristupas jau spėjo susipažinti, bet tokių čia nebuvo daug. Vaikštinėdamas po kiemą, palei sieną, kartais galėdavai nugirsti tylias senolių šnekas. Vakarais niekas nekalbėdavo apie save, tiktai apie vieną kurį… Rytais apskritai visi tylėdavo. Kiekvienas savo kampe, susirūpinęs, įsimąstęs, tikriausiai į prabėgusį gyvenimą, lūkuriuodavo pietų.

Po kurio laiko kambario duris pravėrė slaugytoja ir pakvietė vyriškius pietauti. Kristupas ją matė pirmąsyk. Sanatorijoje slaugai keisdavosi kasdien. Dar nė karto kitą rytą neteko išvysti to paties veido. Nei spėsi pažinti, nei ką – vos sužinai vardą, jau reikia kreiptis į kitą, ir taip nuolat. Todėl kiekvienąkart budinamam vis naujos slaugės Kristupui rodydavosi, kad į sanatoriją jį atvežė tai praėjusią naktį, tai aną savaitę. Net išėjęs į koridorių ir išvydęs tuos pačius vyriokus bei moteriškes, niekada nebuvo tikras, ar susipažino su jais vos atvykęs, ar visai neseniai. Senoliai taip pat kasryt išeidavo į koridorių atsargiai dairydamiesi, tarsi pirmą kartą prabudę nepažįstamoje vietoje.

Pusryčius kiekvienam sanatorijos gyventojui slaugės atveždavo į kambarius. Senoliai atkusdavo tiktai bendrų pietų metu, retsykiais net įsišnekdavo kaip reikalas. Pietaudami kartu jie tarsi prisimindavo vieni kitus, įsidrąsindavo, o pietums baigiantis, nenoriai kramtydami paskutinius kąsnius, vėl pritildavo.

Apie ką jie kalbėdavo, kai kalbėdavo? Nei apie save, nei apie kitus. Ilgainiui Kristupas suprato, kad net tai, ką senoliai šnibždėdavosi vakarais, visai nebuvo apkalbos… Kad pietų šnekos iš tiesų buvo „šventas tarškesys“. Ir kad tarškėdavo jie kaip tik norėdami užsimiršti.

Tačiau dabar Kristupas drovėjosi prie jų grįžti. Tik šįryt jį ir Algimantą pagaliau išleido iš kambarių. Jiedu sirgo lengvu peršalimu. Kristupas savo pietų stalo „kolegų“ nematė apie savaitę, todėl, slaugytojai netikėtai pakvietus pietų, ėmė baimintis kaip neseniai į naują mokyklą perėjęs ir iš karto pradingęs vaikas. Senoliai dažnai įsikalbėdavo apie staiga dingstančius kambario kaimynus – šitaip Kristupas ir sužinojo apie Algimantą, nors niekada anksčiau jo nebuvo matęs. Algimantas vis sirgdavo ir sirgdavo. „Bene kas Algimantą matėt? O gal Danutė jau pasveiko?“ – šitaip išsiskaičiuodavo nė nespėję prisėsti. Daugelį vardų išgirdo Kristupas, ir veik visus anksčiau ar vėliau išvydo grįžtant į gretas.

Jis vylėsi, kad šilčiau ir atviriau vis dėlto šnekins Algimantą. Kristupas už pietų stalo visuomet tvirtindavo neturįs ką pasakyti. Tačiau ilgai lauktą Algimantą, jo nuostabai, stalas pasitiko šaltokai.

– Tai jau pasveikot? – į Algimantą kreipėsi Kęstutis, seniokas vešliais žilais ūsais.

– Netrukau, – atsakė Algimantas. Kristupui pasirodė, kad jo lūpose blykstelėjo šiokia tokia ironija.

– Mat kaip… – be nuotaikos numykė šalia Kęstučio sėdinti Genė.

Kęstutis suraukė antakius ir žvilgtelėjęs į Kristupą tarė:

– Sėskit, gal pagaliau atneš mums kokio gero brudo.

– Hm! – pritarė Genė.

– Ko taip pagiežingai, – pyktelėjo Lina. – Argi gražu apie maistą taip, brudas mat jam!

– Ech, – numojo Kęstutis.

– Brudas mat jam, – pakartojo Lina.

Kristupas prisėdo tarp Linos ir Algimanto, priešais Kęstutį. „Vėl cackai“, – dingtelėjo, bet nusišypsojo ir įspraudė tarpupirštin šaukštą.

– Rūgštynių bus – užuodžiu, – suniurzgė Genė.

– Kur jau tau žinot! – atšovė Kęstutis. – Nosį prarūkei prieš keturiasdešimt metų, – nusijuokė.

– Už-uo-džiu!

Ir, žinoma, slaugės atvežė rūgštynių. Senoliai palinko gardžiai srėbti. Kristupas valgė lėtai, be apetito, dirsčiodamas į kolegas. Susilenkę virš lėkščių jie visuomet atrodė gerokai senesni nei įprastai. Gal tik Kęstutis visada išlikdavo tiesus kaip styga. „Senas vilpišys“, – galvojo Kristupas, lėtai gnybdamas duoną neklusniais pirštais. Atsargiai žvilgčiojo į šalia sėdintį Algimantą, kuris pasičepsėdamas šliurpė viralą.

Iš kito valgyklos kampo atskriejo manieringas prašymas:

– Antro, madam!

– Kche! – kostelėjo Kęstutis. – Turbūt bus vienu mauku sriubą prarijęs!

– Prieš panas įsivaizdina, – atitarė Genė.

Visi sutiko. Netrukus atriedėjo ir antras – grikių kotletai su bulvių koše. Slaugei išdalinus valgį, Kęstutis tyliai prunkštelėjo:

– Kaip nukriošėlius maitina!

Genė pridūrė:

– Prėska.

– Neparagavai net! – vėl pasipiktino Lina.

– Matau gi, ne akla dar, – atšovė.

– Sotu, skanu, to ir užtenka – namuose dar ne kasdien gausi, – įsiterpė Algimantas.

Stalas sužiuro į jį.

– Ką gausi? Kas tau duos, jei pats nepasidarysi? – sukibirkščiavo Kęstutis.

– Būdavo… – sumurmėjo Algimantas, bet daugiau nieko nesakė.

Kęstutis kilstelėjo antakius tarsi rodydamas Kristupui: „Matai, anas koksai.“ Kristupas linktelėjo, nors jam iš tikrųjų nebuvo matyti.

Stalas įsišlamštė. Net Kęstutis su Gene rijo nespėdami kramtyti. Kristupas žiaumojo lėtai, vis žvilgčiodamas į kitus stalus, į veidus, į Linos lėkštę, nesuprasdamas, kodėl ji valgo kotletą šaukštu. Lina pastebėjo jo žvilgsnį ir paklausė puse lūpų:

– Gal jums palikt?

– Oi, ne ne ne, – atsiprašė Kristupas.

Jam buvo jauku dabar šitaip su jais sėdėti. Juk, žinia, ir seni medžiai žydi. Jei tik būtų galėjęs tą šilumą krūtinėje paversti žodžiu ir jį ištarti… Kad būtų spėjęs, iki priėjo tas vyras, kurį sanatorijos senbuviai vadino kalbintoju. Kristupas jau ne pirmąsyk matė jį prislenkant prie kitų stalų. Prisigretinęs anas dabar pritūpė prie Algimanto ir visiems nutilus kreipėsi:

– Algimantai, šiandien salėje lauksime jūsų. Ar norėtumėte išvysti sūnų?

Kristupas pastebėjo prie valgyklos durų susispietusį studentų būrelį. Jie žiūrėjo į juos iš tolo, šypsodamiesi taip, kaip žmonės šypsosi migdomiems šunims. Senoliai žvilgčiojo tai į juos, tai į vyrą, pritūpusį prie Algimanto. Įsikibę į stalus, sustingę su valgymo įrankiais rankose, be žado. Ko jie bijojo? Kristupas norėjo paklausti – kaip vaikas, atlošęs galvą į dėdes ir tetas: „O kodėl visi tyli?“

– Ne, – pagaliau atsakė Algimantas.

Vyras linktelėjo ir pakilęs išsivedė studentus iš valgyklos. Senoliai pamažu atsitokėjo, bet kalbėtis nebeturėjo ūpo. Tyliai čiaumojo kietais pirštais sumaigytus duonos gurinius, užgėrė juos arbata ir dar kurį laiką pasėdėjo, matyt, dėl Algimanto. Neapsikentęs Kristupas pasisuko į jį ir paklausė nei šiaip, nei taip:

– Tai jau eisit pasakotis, Algimantai?

– Ką ten pasakoti, – sumurmėjo Algimantas pabalusiomis lūpomis. – Bene jie klausys. Kaip dėlės – užsirašys, kas reikia, ir atkibs sotūs, bet ar iš manęs po to dar kas liks. Velniams pasveikau…

Algimantas lėtai pakilo nuo stalo, o Lina, švelnia ranka liesdama jam petį, išlydėjo iš valgyklos. Kristupas atsisuko į Kęstutį ir Genę. Šioji, valydamasi akinius servetėle, burbėjo: „Mhm, va taip…“

– Kad jį kur, – piktai numojo Kęstutis ir gana vikriai pašokęs išskubėjo šlepetėmis čiužindamas per valgyklos grindis.

– O tu sau kalbą pasirašei? – nežinia juokais ar rimtai paklausė Genė.

– Dar ne… – nutęsė Kristupas. – Reikės?

Genė suraukė nosį, nusišypsojo ir gūžtelėjo pečiais.

Popiet Kristupas išėjo į kiemą ir prisėdo ant suolo prie eglyno. Nudelbęs žvilgsnį į nerimstančius delnus, kuriuos vis norėjosi trinti, kaži ką murmėjo pats sau, kol išgirdo lengvai atpažįstamus Kęstučio žingsnius.

Tas stabtelėjo ir, Kristupui pakėlus akis, prišlepsėjo visai arti.

– Klausyk, – prabilo, – tuojau prasidės. Ateisi? Žinai kur?

– Kur? Kas?

– Kas – auditas!

– Auditas…

– Algimanto. Gi nebuvai dar nė vienam – neklauseĩ.

– Aš nežinojau, kad galima klausyti… – nustebo Kristupas.

– Na, galima… – tryptelėjo Kęstutis ir pritilęs nusuko žvilgsnį tolėliau. – Prie to paties stalo sėdim, – krestelėjo galva. – Durnius yra, suktas toks. Ir toks, ir anoks, vienu žodžiu. Bet reikia nueit. Palydėt tave ar dar spoksosi žemėn?

Kęstutis apsigręžė eiti.

– Kad gal aš nekaip jaučiuosi, – sustabdė jį Kristupas. – Nelabai gi ir pažįstu žmogų, ką žinai, gal jam nepatogu bus…

Kęstutis pasikasė ūsus ir tarė:

– Nematys jis mūsų.

– Kodėl? Yra širma?

– Yra, bet jis ir širmos nematys.

Tušti sanatorijos koridoriai, beaidžiai, priminė Kristupui mokyklą, kurioje baigė pradines klases. Priminė, kaip jautėsi eidamas pasiaiškinti, stumiamas iš paskos mokytojo. „Po pamokų, – galvojo Kristupas, – po pamokų, patrynęs suolą, pažaidęs kieme, eini teisintis – atgal į klasę, atgal namo, spardydamas akmenis ir taškydamas balas, namuose – akimis zulini grindis, gniaužai rankas. Tada tyli ir klausaisi, tada ginčijiesi, tada gauni ir užmiegi rydamas ašaras. Užtat…“ Stipriai sučiaupęs lūpas, Kristupas laukė, kol sąmonėje išnirs kokia nors išvada, koks nors „bet“, tačiau kad ir kaip stengėsi, užuot prisiminęs nutolusį laiką, matė tiktai pravertas salės duris ir raginančius Kęstučio gestus.

Jiedu užėjo į vidų. Salėje stūksojo nedidelė pakyla, iš visų keturių pusių atitverta tamsintu stiklu. Kęstutis niuktelėjo Kristupui į šoną, kad nežiopsotų. „Einam sėst“, – sušnabždėjo. Kristupas slinko koja už kojos, nesuprasdamas, kur jam sukti: aplinkui širmą keliomis eilėmis sėdėjo senoliai. „Teatras?“ – dingtelėjo Kristupui, bet Kęstutis jį truktelėjo ir jie ėmė lėtai brautis pro sėdinčiuosius, kur Lina jiems buvo užėmusi vietas.

Kristupas įgriuvo į krėslą tarp Linos ir Kęstučio. Susirinkusieji dar šnirpštėsi nosis ir be žodžių dalinosi nuo pietų stalo likusiais sausainiais. Kai kurie susmukę dūsavo, stebėdami už stiklo sustingusius šešėlius. Vis atsklisdavo pašnibžda tariamas vardas to, kuris dabar sėdėjo už stiklinės pertvaros susigūžęs, panašus į sopų gumbą. Abipus jo ruošėsi kalbintojai. Jie sklaidė popierius, galbūt tardamiesi, kuris kuriam priklauso, atsargiai kažką tvarkydami ant stalo.

– Vienas du. Vienas du, – patikrino mikrofoną.

Šešėliai susilinksėjo ir atsilošė. Visi nutilo. Apsidairęs Kristupas šalia Linos pastebėjo tuščią krėslą.

– O kur Genė? – tyliai paklausė, bet jį tuojau nutildė Kęstutis, atpakaliu delnu užplojęs per pilvą.

„Koplyčia, ne teatras, o koplyčia.“ Iš garsiakalbių pasigirdo šaižus, sausas Algimanto kosulys. Atsikrenkštęs jis kreipėsi į sėdinčius priešais:

– Aa, būsiu atkritęs, gerbiamieji.

Gerbiamieji tylėjo. Algimantas darsyk sausai kostelėjo ir pakartojo:

– Aha, žinokit, jaučiu, kad anksti iš kambario išleidot, – nusijuokė priekaištaudamas. – Anksti. Reikėjo dar pagulėti, palaukti šiek tiek, nes dabar – matot, kaip yra, – jis vėl kostelėjo ir linksmai pridūrė: – Girdit, kaip.

Tada prabilo kalbintojas:

– Algimantai, papasakokite apie save.

Algimantas patylėjo ir šįsyk kiek įstengdamas garsiau ir raiškiau pakartojo savo žodžius:

– Tai, matot, aš jaučiuosi sergąs. Manau, kad būtų protinga atidėti šį garbų seansą. Juk, kaip žinia, gulinčio nemuša!

Kalbintojai kažką pasižymėjo, tuomet tas pats balsas pasigirdo dar kartą:

– Algimantai, ar prisimenate dar kokių posakių?

– Kokių posakių?

– Kokių žinote, – pakartojo kalbintojas.

Algimantas darsyk atsikrenkštė.

– Juokaujat, matyt, gerbiamieji: jeigu imčiau visus posakius jums vardint, tai bala žino,

kada iš čia išeitume, o jeigu dar apie savo gyvenimą pasakočiau, tai ohoho! Ir man, ir jums užpakaliai nutirps – pagailėkit mūsų visų sveikatos.

Kalbintojai tyliai sušneko tarpusavyje, tada vėl kreipėsi į Algimantą:

– Turime begales laiko. Siūlau pradėti nuo to, kas šauna į galvą, o vėliau, kai pailsite, padarysime pertraukėlę.

– Aš jau dabar pailsęs. Aš visada pailsęs. Aš sergu, aš senas, aš noriu ramybės, o ne jums, – stabtelėjęs pasitaisė, – ne jūsų būt kvočiamas savo paskutinėmis valandomis.

Algimantas sugniaužė rankoje laikytus popierius. Jo balsas drebėjo.

– Ne jūsų, – karčiai pakartojo, – ne jūsų yra mano gyvenimas, – grūmojo ištiesęs sugniaužtus lapus, – ne jūsų…

Tada pakilo nuo krėslo ir pareiškė kone šaukdamas, lyg bandydamas ką baisaus nuo savęs nubaidyti:

– Tylėsiu!

Kalbintojas luktelėjo ir iškėlęs ranką pakvietė slaugus. Ant pakylos užlipo pora vyrų ir, atsargiai priėję prie Algimanto, suėmė jį už parankių. Kristupas krustelėjo iš vietos, bet keltis nedrįso.

– Kur dabar? – išsigando Algimantas.

Slaugai ėmė tempti jį į lauką. Jo dūsavimas sumišo su riksmu, o kojos vilkosi grindimis. Iš paskutiniųjų šūktelėjęs, Algimantas parkrito ant kelių. Jis mikčiojo negalėdamas ištarti žodžio, tada pravirko kaip vaikas ir ėmė berti viską, ką atsiminė:

– Aš Algimantas Eigėlis… Gimiau Kaune 1938-aisiais, augau Neveronyse…

Kalbintojas priėjo ir pritūpęs prie Algimanto ėmė jį tildyti.

– Mes žinome, žinome, – kartojo sulig kiekvienu Algimanto žodžiu, kartojo, kol šis pagaliau aprimo.

– Mano, sūnų… Sūnų atveskit man!

– Jo čia nėra, – atsakė kalbintojas.

– O Dieve… – teištarė Algimantas.

– Ką pasakytumėt sūnui? – paklausė kalbintojas.

– Už ką jis mane taip – už vieną kitą stiklelį… Už motiną, kurios nepažinojo. Lyg ne aš jį būčiau auginęs, lyg nebūtų buvę sunku… Už ką – nemyli manęs – gi esu tau tėvas… Prasigėręs, prarūgęs, o vis tiek tavo, niekše tu.

Jiedu su kalbintoju ilgai klūpėjo ant grindų.

– Aš žinau, kur vesit, – vėl pasigirdo nuvargęs Algimanto balsas.

– Eisime drauge, – patylėjęs nuramino kalbintojas.

– Sūnus bus?

– Jis neatvažiavo.

Atgavęs žadą, Kristupas pastebėjo, kad Lina viena ranka laikosi įsikabinusi jo rankos ir šluostosi akis nosine. Pritemdytoje salėje žibėjo ne viena pora sudrėkusių akių, tik Kęstutis sėdėjo rūstus. Kalbintojas padėjo Algimantui atsistoti. Jie išėjo iš salės lydimi slaugų.

Vakare Kristupas kiūtojo savo kambaryje ant lovos krašto, stebėdamas tyliai dūzgiančias muses po lempos gaubtu. Jis nieko negalvojo, nieko neatsiminė, nė vienas daiktas jam nieko nepriminė ir apskritai nieko nereiškė. Tik rytą prikeverzotas popiergalis erzino. Kristupas paėmė jį nuo komodos ir sukandęs dantis suglamžė, spausdamas iki skausmo, taip, lyg būtų norėjęs iš jo išgręžti visą rašalą.

Tada kažkas pabeldė į duris. Kristupas sustojo, laukdamas, kol pabels dar kartą. „Maža kas“, – pagalvojo. „Žinai, kokiu sakiniu prasideda istorijos apie vaiduoklius ir bepročius…“ – bet jis buvo įsitikinęs, kad kažkas stovi už durų, todėl, nedrįsdamas klausti, priėjo ir tyliai pravėrė jas.

– Lina, – pažino.

– Atleiskit, kad taip vėlai. Jūs jau gal ir miegojote.

– Kad ne, – pasakė Kristupas. Minutėlę jiedu žiūrėjo sau po kojom, tada vienu metu susižvalgę prasižiojo, bet ir vėl tylomis nudelbė akis. Kristupas krenkštelėjo.

– Užeikit, – pakvietė.

Jie prisėdo vienas prieš kitą, Lina – ant krėslo, Kristupas – ant lovos krašto.

– Nepasipuošėt, – gailiai šypsodama tarė Lina ir smalsiai apsižvalgė po kambarį.

– Nėra kuo, – pasiteisino Kristupas. Jo kambarys nė kiek nepasikeitė nuo tada, kai jį čia atvežė. „Čia. Kas yra tas čia?“ – jam ta mintis pasirodė juokinga.

– Nėra ko? – neišgirdusi perklausė Lina. – Vis dėlto jau gyvenate čia kurį laiką.

Jie sėdėjo tylėdami – jautėsi apsigavę ir gėdijosi vienas kito, nes nežinojo, ko paklausia klausdami ir ką pasako sakydami. Tą vakarą kiekvienas žodis senoliams reiškė viską sykiu, ir tik tą vakarą, po šitiek laiko, Kristupas, galvodamas apie senolius, sakė „mes“. Jis sugriebė Linos ranką, kai ji pakilo eiti.

– Ateikit rytoj, prašau…

Lina išėjo linksėdama.

Uždaręs duris Kristupas pasijuto apsunkęs. Atsigulė nenusirengęs ir versdamasis ant šono užsiklojo, įsivyniojo į apklotą, kaip darydavo šaltais, lietingais vakarais, kai nebūdavo nei kur daugiau eiti, nei ką veikti. Nebūdavo galima nei žaisti, nei triukšmauti, kai tėvai susipykdavo arba kai kuo nors nusikalsdavai. „Kokia prabanga, – galvojo jis, – turėti prieš ką nusikalsti; ne – turėti ką nuvilti; ne – turėti, kas viltųsi. Jeigu nebūtų tik vylęsi, vildamiesi tylėję…“ – svarstė, bet negalėjo sugalvoti, kas be „tik“, kas po ir kas dar. Jis buvo tikras, kad yra kažkas dar. „Pabandyk suprasti, – šnibždėjo į patalus, – iš sučiauptų lūpų – kas yra gerai ir kas blogai. Kartais žinai…“

Pamažu grimzdamas į miegą, jis prisiminė, kaip tįsodavo tėvų namuose, prisiminė vaikystės dieną, kai šitaip gulint nebuvo nei šalta, nei lijo, o už lango ruseno dangus: išblukusį pamokų laiką, pietus lauke ant sūpynių, mergaitę, kurią pažino išsyk, nors matė pirmą kartą; jau nebeprisiminė, ką tėvai sakė apie jos šeimą, ar iš kur jie kilę, nei kuo ji, mažiausia iš visų, jam nusikalto. Prisiminė tik, kaip tąsė ją ir kaip ji varstė jį akimis, saugodamasi sučiumpama už plaukų; prisiminė, kaip sudavė jai ir kaip pabėgo, pažinęs jos akyse save.

Niekas jo nebaudė, nelupo, niekas nežinojo. Jis prabuvo lovoje, laukdamas to, ko nusipelnė. Rodės, visą gyvenimą pragulėjo laukdamas, rodės, visas jo gyvenimas ir buvo atpildas.

Sapnavo tą pačią mergaitę, tik savo dukters veidu. Pabudo prislėgtas baisios kaltės. Pakilo iš lovos ir pravėrė langą, norėjo įkvėpti nakties oro ir atsigerti žvaigždžių šviesos, nesiekusios jo kambario kerčių. Ant lovos krito jo sunkus šešėlis. Kristupas į ją grįžo tik paryčiais.

Laukdamas ryto, tiesino vakare suglamžytą popiergalį ir meldėsi. Meldėsi kaip mokėjo ir gailėjosi „nepapuošęs“ kambario sienų, kaip sakė Lina. „Kad bent kryželį kokį, – apsidairė susigėdęs, – kad bent vieną nuotrauką.“

Ryte, kaip visada, jis pusryčiavo kambaryje. Dar viena nematyta slaugė, dar kelios ilgos valandos ant lovos krašto. Kristupas ramiai kiūtojo, kol jį aplankė darsyk. „Ir vėl kita“, – pagalvojo, iš anksto žinodamas, kad taip bus. Jis išėjo ir uždarė duris, valgykloje jau tyliai šurmuliavo. Kristupas sunkiu žingsniu prisiartino prie stalo ir sustojęs pasižiūrėjo kiekvienam į akis, tik Genės jos atrodė tokios pat abejingos kaip visada, o kitų – abejingos kaip niekada. Jis klestelėjo ant kėdės. Lina pastūmė jam servetėlę ir šaukštą, šakutę su peiliu. Gražiai, taip gražiai pastūmė, kad Kristupui panižo nosis. Kęstutis, sakytum, žaidė su įrankiais, o Genė, žvilgtelėjusi į Kristupą, tik pakėlė antakius, bet nieko nesakė. Kiti senoliai taip pat laukė pietų tylėdami. Jusdamas, kad kol neatneš pirmos lėkštės, niekas taip ir neprabils, Kristupas pirmąsyk prakalbo pirmas:

– Na… Tai kas šiandien kramtomo? – paklausė iš pradžių lyg Genės, tada apsidairė, kreipdamasis į visus sykiu.

Kolegos vienas po kito šyptelėjo, o Genė atsakė:

– Šaltibarščiai. Užuodžiu krapus.

– Taip tu ir užuodi, – suniekino Kęstutis.

– Už-uo-džiu!

Ir, žinoma, buvo šaltibarščiai. Įspraudęs šaukštą tarpupirštin Kristupas vėl pajuto krūtinėje nuo praėjusio vakaro įsivijusią tuštumą. Senoliai palinko virš lėkščių ir valgė tarytum iš įpročio. Ilgai žiūrėdamas į juos, regis, suprato, o gal tik nujautė, kodėl jie valgydami atrodo tokie seni. Atsivalgę gyvenimo, senoliai sėmė sriubą tarsi tikėdamiesi numalšinti visai kitą alkį, ne kūnišką, ir atrodė, kad to kito jie buvo išalkę – kito širdies, kito omens, dievaži, kito kūno. „Kada paskutinįsyk mane yra kas apkabinęs?“– stengėsi prisiminti Kristupas ir, palikęs šaukštą dubenėlyje, švelniai palietė savo ranką, kurią vakar buvo įsitvėrusi Lina. Taip sėdėjo, kol nutirpo lyg marinamos dantenos.

– Jei karšta, pasipūsk, – pajuokavo Kęstutis.

– Cha, – pritarė Genė.

Kristupas pakėlė galvą lyg ką tik prabudęs.

– Ar gerai jaučiatės, Kristupai? – paklausė Lina.

– Na, na. Nesargdink tik, – įsiterpė Kęstutis. – Vyras yra, – mostelėjo į Kristupą. – Nereik čia mums dar vieno… bailio.

Kalbos prie pietų stalo aptilo, tik retsykiais kuris ištardavo vieną kitą frazę: „Štai, Vacys nuo ano staliuko anądien užkliuvo už Onutės ramento ir griūdamas susilaužė koją…“ – taip ir panašiai ką nors pasakydavo. Kristupas taip pat nebesistengė pradėti šnekos, taupė žodžius lyg pasninkaudamas, o vakarais, prisivaikščiojęs po sanatorijos kiemus ir pagrąžęs rankas, eidavo į kambarį ir laukdavo Linos.

Iš pradžių jis laukdavo jos, vėliau sutarė, kad svečiuotis labiau dera jam. „Kaip vaikai“, – gražiai šypsodama sakydavo Lina. Kristupas pritardavo, bet niekaip neatsiginė minties, kad, šitaip jiems bežaidžiant, toli savo lovoje ant kito šono verčiasi jo mieganti dukra. Kaskart, Linai ištarus šiuos žodžius, jis žiūrėdavo į ją ir, matydamas tik jos vaikišką užsidegimą, ilgai nedrįso nei kalbėti apie savo šeimą, nei klausti apie jos… Net tada, kai Lina pati užsižiūrėdavo į nuotraukas ant savo kambario sienų. Ji įsistebeilydavo į žmones nuotraukose, bet kalbėdavo apie gėles, o kartą, paklausta apie artimuosius, paėmė Kristupo ranką ir pažadėjo kada nors perskaityti jam pasakas, kurias parašė gyvendama sanatorijoje.

– Pasakas… Apie ką? – klausė Kristupas, o ji tik šypsojosi nykščiu glostydama jo medėjančius krumplius.

Kartais iš Linos grįždavo vidurnaktį, ir vis tiek pavargęs klaupdavosi prie lovos. „Pabandyk suprasti… – sakydavo pusbalsiu. – Suprask, maldauju, suprask…“ – kreipdavosi į plikas sienas, kol galop pasijusdavo ne vienas esąs. Merkdamas sunkias akis, regėdavo lovose gulinčius senolius: aukštu žemiau, virš jo, už sienų ir kitapus koridoriaus, vaizdavosi, kaip jie tauškia per dienas, nieko tikro nepasakydami ir neišgirsdami. Kaip murma ne tik šalia esantiems, bet apskritai kam nors, galbūt tiems, kurių labiausiai ilgisi. O galbūt – tiktai patys sau. Net šnabždant nejudėdavo Kristupo lūpos, kai kreipdavosi į dukrą, net mintyse negirdėdavo savo balso, todėl jai skirtus žodžius išsakydavo kitam. Bet niekada neužmigdavo ramus.

 

II

 

Pietaujančių senolių užstalė truputį pralinksmėjo. Kęstutis ir Genė vėl pliauškė tarpusavy, Lina juos drausmino, o Kristupas pritariamai bubėjo, per daug negalvodamas apie tai, kas sakoma, retsykiais vis pasikasydamas krumplius.

– Kas čia tau dabar? – pagaliau paklausė Kęstutis. – Įsipjovei ar ką? Trini ir trini.

– Ne, ne, – gynėsi Kristupas.

– Neįsipjautų taip lengvai, – įsiterpė Lina. – Kristupo ranka kaip medinė, tvirta, – pridūrė meiliai ir visa nuraudo.

Suuodę, kas čia vyksta, Genė su Kęstučiu tuojau apsiginklavo pašaipiomis šypsenėlėmis.

– Uch tai buch tai, – sukleketavo Genė. – Kad ranka medinė, tai nieko, svarbu, kad… – mirktelėjo. – Nors kaži, gal ir nieko, jeigu ir ne ranka, – kvatojo užsikosėdama.

Lina aikčiojo ir gynėsi.

– Taip ir turi būt, a! – šūktelėjo Kęstutis, tapšnodamas Kristupui per petį.

– Na, kaip taip galima, – nurimusi papriekaištavo Lina.

– Galima, – vienu balsu užginčijo Kęstutis su Gene.

Kristupas pajuto už nugaros kažką stovint ir pamanė, kad jų raminti, kaip kartais nutikdavo, atėjo slaugė. Jau buvo nutaisąs šypsnį, bet atsigręžęs išvydo kalbintoją.

– Kęstuti, – prabilo anas. – Lauksime jūsų salėje po pietų.

Kalbintojas pastovėjo, gal norėdamas įsitikinti, kad Kęstutis jį suprato. „Tos akys, – pagalvojo Kristupas, – kaip Algimanto.“ Jos išdavė greičiau nuostabą nei išgąstį, lyg Kęstutis būtų išgirdęs apie mirtį žmogaus, kurį kadaise pažinojo, o ne apie save patį.

Kalbintojas jau buvo pasitraukęs, kai Kęstutis atsitokėjo. Jis atsikrenkštė ir išsitiesė, padėjo įrankius, tuomet kreipėsi į juos taip tyliai, kaip niekada:

– Ateisit?

– Prie vieno stalo valgom, – atsakė Kristupas.

Po tų jo žodžių Kęstutis tarytum subliuško: jo krūtinė įdubo, pilvas išsipūtė, o paakius nutamsino keistas šešėlis. Jis atsistojo ir skubiai išėjo.

– Nu, – jiems likus trise tarė Genė Kristupui. – Ko taip spoksai?

– Tiek to, – numojo jis, nes ir pats nujautė, kodėl kalbintojas nepaklausė Kęstučio, ką šis norėtų pasikviesti… „Nėra ko… Nėra ko kviesti.“

Po valandėlės Kristupas vėl kiūtojo ant suolo po egle ir ruošėsi eiti vidun. Nujautė, kad šįsyk jo atskirai nepakvies, neparagins. „O būtų juokinga, – dingtelėjo, – jeigu pats Kęstutis dabar išdygtų ir nepiktai įgeltų: „Ko čia spirioji kaip kiškis.“

„Noriu išgirsti, ką pasakys“, – pagalvojo Kristupas. Jo lūpomis perbėgo šypsnys. Mėgino paslėpti po delnu, nusibraukti – visai ne laikas vaipytis, bet nepaaiškinamas linksmumas netrukus virto iš visų jėgų tramdomu juoku. Toks juokas – lyg gedėtų, lyg verktų. „Kaip skauda riešus, kai trini akis, reikia trinti atbula ranka. Blogai, kai iš atbulos rankos daugiau naudos negu atvirkščiai“, – sumurmėjo ir, pasitrynęs skruostus, pakėlė galvą. Kitoje kiemo pusėje pro sanatorijos duris išėjo kalbintojas. Kristupas išsitiesė. Nejau viskas?

Kalbintojas kaip šešėlis nuslinko palei pastato sieną ir pradingo už kampo. Kristupas nedrąsiai patraukė durų link, jausdamas, kad sanatorijoje kažkas nutiko. Koridoriuje sklido senolių murmesys. Vėpsojo vieni į kitus, nesusigaudydami nei ką pasakyti, nei ko paklausti. Sutrikę žiūrėjo į priekin besibraunantį Kristupą, bet paklausti, kas nutiko, tik gūžčiojo pečiais kartodami, kad „nebus“.

– Ko nebus?

– Nu ko ko, – rodė į salės duris, užgultas moteriškių. Tarp jų buvo ir Lina.

Kristupas tuojau priėjo prie jos ir laukė, kada galės prabilti arba kol išaiškės, kas nutiko, bet moteriškės nenutildamos tarškėjo viena per kitą.

– Tai žiopsai, – išgirdo balsą už nugaros.

Atsisukęs pamatė Genę.

– Atėjot, – nustebo.

– Neatėjau.

– Tai ką čia darot?

– Girdžiu, šaršalas už durų, uostau, uostau – dūmų lyg nėr – ne gaisras – vis tiek išėjau pažiūrėt, kokia velniava.

– Ar girdėjot, kas nutiko?

– Nu kas… Slaugės sakė, kad Kęstutis kaklą pasitempė… Taip ir sakė – „pasitempė“, diržu, – nusijuokė ji. – Bet nieko – pagis, tai galėsim aplankyt.

– Pagis? – perklausė Kristupas.

– Taip sakė, – gūžtelėjo Genė. – Galit, va, su mergina eiti į pasimatymą, – pridūrė slapta pirštu rodydama į Liną. – Niekas čia nieko jau nežiūrės.

Genei palaiminus, Kristupas pasuko laukan, bet Linos kartu nesivedė. Patraukė taku palei sieną, kur prieš tai praėjo kalbintojas.

Atsargiai sekdamas dar neatvėsusiu jo pėdsaku, Kristupas pirmąsyk nuo atvykimo pajuto per pirštus švelniai slystantį laiko audinį. Tiesa, nesuprato, audinys krenta žemyn ar kažkieno traukiamas kyla į viršų. Dabar šilti vakarėjančios saulės prisilietimai glostė žemę, kiekvienas iškilumas ir kampas žibėjo lyg suteptas sviestu. Šviesa pro retus debesis šildė vakarinius eglių spyglius, bet rytinių nepasiekė. Viskas aplinkui šilo ir vėso sykiu. Mėnesių mėnesiais čia prasidėdavo ir niekaip neįsibėgėdavo ruduo. Medžiuose nebuvo nei drevių, nei voverių; jų lajų neužguldavo sparnuočiai, jokia gyvybė nepakildavo nuo jų šakų. Siena šliaužiantis šešėlis vedė Kristupą, pasukęs už kampo peršoko ant tako, kur visai ištįso, susiliedamas su toli stovinčiu siluetu. Atsargiais, lėtais žingsniais Kristupas artinosi prie jo. Niekada nebuvo matęs miško atodangos, kurios mažytėje aikštelėje dabar jiedu susitiks. Žengė žingsnį ir sustojo, žengė kitą ir vėl stojo.

Kalbintojas, nusigręžęs ir pasirėmęs į turėklus, rodos, žiūrėjo į žemę, tik pagaliau pasukęs galvą išsidavė jaučiąs, jog kažkas laukia už nugaros.

– Einat kaip prie mirtininko.

– Kaip Kęstutis? – paklausė Kristupas.

– Gyvas.

– Kur?

– Palatoje.

– Atsisukit, kai kalbatės su žmogumi, – neapsikentė Kristupas.

Kalbintojas atsisuko. Jo veidas buvo švariai nuskustas, galva praplikusi, o akys liūdnos ir pilkšvos. Iki skausmo sugniaužęs kumščius Kristupas vėl prabilo:

– Vardą turit?

– Gediminas, – atsakė kalbintojas.

Kristupas dirsčiojo į kalbintojo akis, niekaip negalėdamas atlaikyti jo žvilgsnio. Pajuto, kaip kumščiai po truputį atsileidžia, o sąnarius ima skaudžiai diegti. Kristupui užspaudė gerklę, jis susvyravo ir, prilaikomas kalbintojo, lėtai, sunkiai atsisėdo ant žemės prie pat turėklų.

– Nekelkit, – vos atgaudamas kvapą sušvokštė ir kurį laiką sunkiai alsavo. – Nenoriu niekur eiti, – sušnabždėjo Kristupas. Pamažu jo kvėpavimas išsilygino.

Kalbintojas kurį laiką žiūrėjo primerkęs akis, tada atsilošė į turėklą ir linktelėjo:

– Galime ir čia pabūti. Gražesnės sakyklos gal ir nėra.

Dabar Kristupas jau nebedrįso žiūrėti jam į akis, todėl nusigręžė į spygliuočių šukuojamus debesis. Anas taip pat nusuko žvilgsnį.

– Ar atsitiktinai mus kviečiate?

– Ne.

– Kodėl tuomet?

– Paskatinti.

– Paskubinti, – nusispjovė Kristupas.

– Ar nesijaučiate užsibuvęs, Kristupai? – patylėjęs paklausė kalbintojas.

– O jūs taip gerai mane pažįstate, kad beliko įrašyt kasetėn? Cak – ir viskas?

– Klausiate manęs, ar žmogui galima gyventi per ilgai? O ar jaučiatės gyvenąs, Kristupai?

Kristupas pabandė keltis, bet susmuko.

– Čia? – perklausė atsidusęs. – Oras nesikeičia, medžiai nesikeičia, nemeta lapų, diena nuo dienos nesiskiria. Neturime knygų, nematome filmų, negirdime žinių – kasdien vis tas pats. Negalime paskambinti. Tiktai tarpusavy tarškam ir nieko nepasakom. Ir to gyvenimo, kad ir koks jis buvo… Kaip vaikai, kaip našlaičiai kiūtome kambariuose, slampinėjame koridoriais, pakrapštome košę, pastūmę dubenį einame laukan spardyti dulkių. Kad bent vaikais būdami sveikatos turėtume… Ir tas prakeiktas lapas! Ką man į jį rašyti? Posakius? Arklius išvogus, rakina tvartą. Norit mįslės? Ateina tylėdama, išeina giedodama.

– Ir jums viso to užtektų, Kristupai? – pertraukė kalbintojas. – Jeigu ant galvos kristų geltonuojantys lapai, jeigu galėtumėte skaityti vieną knygą po kitos, žiūrėti filmus ir klausytis žinių, jeigu turėtumėte kam paskambinti, tuomet nesijaustumėte merdėjąs? Kai kurie metų metus guli girdomi lašelinių, ir net kartodami, jog laukia paskutiniosios, niekaip jos neprisileidžia – tempia laiką. Retas kuris spėja ištarti bent žodį. Jie nustoja kvėpuoti jausdami sielvartą, nespėję savęs paklausti, ar gyventi buvo verta, ar bent jau įsitikinę, kad nebuvo. Jie bijo, kad jų niekas neprisimins, net šeimos nariai, arba graužiasi nesulaukę jų atleidimo už visa, ko nedrįso nė sau prisipažinti. Net kunigas negali visko atleisti, iki paskutiniosios jie laukia, atsukę galvą į duris, tikėdamiesi nors vieną žodį tarti tiems, kurie neva pratęs juos ar bent atsimins jų vardą. Jūsų vardą aš įsiminsiu, Kristupai, kaip įsimenu visų išėjusiųjų. Taigi ne taip svarbu, ko prirašysite į lapą, – akivaizdu, kad savojo užbaigti nedrįstate.

– Akivaizdu, kad neturite šeimos, – atsakė Kristupas. – Nepavydėtiną darbą išsirinkote, Gediminai, – lydėti senius myriop ir tikėtis, kad kuris vienas jus įsivaikins.

Dabar ir kalbintojas nudelbė savo pilką žvilgsnį. Kristupas pasitrynė krumplius ir liūdnai šyptelėjęs pridūrė:

– Gal ir jums taip paniš vieną dieną…

Jiedu pakilo nuo žemės ir paskutinįsyk nužvelgę mišką patraukė atgal į vidinį kiemą. Kristupas stabtelėjo.

– Kas kitas? – paklausė.

Kalbintojas atsakė:

– Lina.

Keletą dienų, gal ilgiau, Kristupas jo nematė. Tą patį vakarą, po pokalbio, pakišo ištiesintą popiergalį po lempa ir jos nebejungė. Per pietus jie sėdėdavo trise: jis, Genė ir Lina. Pietums nė nesibaigus, Genė pasičiupdavo saują plikytų sausainių ir nueidavo sau. Paklausta, kur traukia, kiekvieną kartą irzliai sumurmėdavo, kad nenori būti šuniui penkta koja.

– Matau, kaip vienas į kitą žiūrit. Mhm…

Tačiau Kristupas nebežiūrėjo į Liną, o Lina jam nieko nesakė. Jie nebevaikščiojo vienas pas kitą naktimis, bet ji vis dar tylomis jam šypsodavosi.

Kartą, ir vėl kramtydamas paskutinius kąsnius, Kristupas pastebėjo už lango šmėkštelint Genę. Ji pėdino tolyn už eglių, link sanatoriją supančios tvoros. Jis atsiprašė Linos ir išėjęs pro duris į kiemą pasuko tuo pačiu taku.

Stabčiojo prie kiekvieno įdomesnio šapo, bet neturėjo jėgų lenktis prie jų visų. „Kuo nors užimti rankas“, – kartojo sau ir čiupinėjo ant krumplio atsiradusį smailėjantį gumbą. Čiupinėjo ir niekaip negalėjo liautis. Galų gale priklaupė prie bronza švytinčio kankorėžio. „Kas nors“, – sumurmėjo ir sunkiai keldamasis pro eglių šakas išvydo toliau stovinčią Genę. Šalia jos, nusisukęs į tvorą, vežimėlyje sėdėjo žmogus sutvarstytu kaklu.

Kristupas žengė pirmyn ir vėl sustojo tarsi ką pametęs, tada išgirdo Genę. Ji pašaukė Kristupą:

– Nu!

Kristupas artėjo prie jų neatplėšdamas akių nuo vyro vežimėlyje. Nesulaukęs jokio žodžio iš Kristupo, anas paragino:

– Tai ateik, kad matyčiau, – ką, man persiparkuot dėl tavęs?

Kristupas pasikasė krumplį ir atsistojo priešais Kęstutį.

– Mm, – numykė Genė. – Paną palikai ir atšlubavai. Kas tau yra? Pabučiavo?

Tada ji liepė Kęstučiui:

– Valgyk, kad turi su kuo.

Kęstutis nieko nesakydamas paslėpė plikytus sausainius kišenėje, o Genė nuėjo sau.

Kęstučio akys buvo įdubusios, pavandenijusios. Sėdėjo taip susičiaupęs, kad lūpos atrodė lyg užsiūtos.

– Ką ten laikai? – pasiteiravo nežiūrėdamas į Kristupą.

– Kažkas čia… – sumurmėjo tas ir apsidairęs padėjo kankorėžį ant tvoros.

Kristupas sukrenkštė, lyg ruošdamasis ką sakyti.

– Jaučiuos taip, kaip atrodau, – burbtelėjo Kęstutis.

– Kas dabar? – paklausė Kristupas ir susimąstė, ieškodamas tinkamo žodžio. – Ar atleis jus? Ar kvies darsyk?

– Kad aš jau labiau atsileist negalėjau, – atšovė Kęstutis. – Teko… teko kalbėtis su tuo, –reikšmingai žvilgtelėjo į Kristupą. – Sakė, ims kitą.

Jis sugniaužė vežimėlio ratus ir sukrutėjo, bet nepasijudino iš vietos.

– Ketino imti Liną, – pasakė Kristupas.

 Kęstutis kurį laiką dėbčiojo į patvorį.

– Ką reiškia „ketino“? – pagaliau neištvėrė.

– Aš pasisiūliau, – nagu draskydamas dažus nuo tvoros atsakė Kristupas.

Patylėjęs Kęstutis tik sušnypštė.

 Kristupas apsidairė ir tarė:

– Kad čia kur prisėsti būtų…

Kęstutis įsmeigė į jį akis, bet vėl susilaikė. Abu dar kurį laiką pabuvo prie tvoros ir galop nusprendė grįžti. Nebuvo ką čia daugiau svarstyti – dangus temo, kiemas tilo, o sanatorijoje slaugės jau degė šviesas. Dabar jiems atrodė, kad išėjo į lauką ganyti minčių iš kvailo įpročio. Kristupas įsikibo į Kęstučio vežimėlio rankenas ir nustūmė jį į kiemo pusę. „Neskubėk, dar sankabos neišspaudžiau“, – sušnibždėjo šis.

Senoliai dūsavo ir dūsavo, negalėdami visais plaučiais nei įkvėpti, nei iškvėpti – tik krenkštė ir braukė suragėjusiais pirštais per grindjuostę. „Žiūrėkit, – papriekaištavo viena senė pro šalį skubančioms slaugėms, – žiūrėkit, kuo mus dusinat. Perbraukiat, ir su visu skuduru merkiat į šiupinį. Dulkių sriuba!“

Kristupas vežė Kęstutį iki jo kambario, šiaip ne taip aplenkė dejuojančią senę. Anas jam piktai komandavo:

– Persirikiuok, kol į šitą durnę neįvažiavom.

– Kuo ji durna, kad jai bloga? – nesuprato Kristupas.

– Jai bloga todėl, kad durna, – suburbėjo Kęstutis. – Kur tu čia bent plauką matai? Švaru, net kvėpuot nėra kuo – orą kasryt išsiurbia. Čia mes esam dulkės ir sąšlavos.

Naktį Kristupas klūpėjo prie lovos po keliais pasitiesęs rankšluostį, trindamas akis, iš kurių taip sunku ištraukti visa, kas įkritę. Juk senių ašaros šlapesnės už vaikų. Jis prabudo paryčiais ir, pakėlęs ranką pasikasyti smakro, įsidūrė į kaklą stiebu, išaugusiu jam ant krumplio. Atsargiai apčiupinėjęs jautrų ūglį, nusprendė paprašyti slaugės, kad pietus jam atneštų į kambarį. „Jei malonėtumėte“, – pridūrė jis, ranką pakišęs po megztiniu.

Visą rytą praleido kambaryje, kaire ranka kreivaliodamas ant lapo raides. „Į šuns dienas išdės mane Genė“, – pagalvojo ir, apsivyniojęs ranką, išsėlino pro duris į valgyklą, bet suabejojęs stabtelėjo atokiau nuo įėjimo.

– Kristupai! – išgirdo.

Prie jo priėjo Lina.

– Abu vėluojame? – paklausė. – Ėjau pietų – ne kažin kaip jaučiaus, regis, galva svaigsta, nelabai ką įžiūriu, o prisėdau mirkčiodama ir supratau akinius palikusi. Na, eime, ir Kęstutis jau grįžo!

– A, taip, taip, – sumurmėjo Kristupas ir nenorom nuslinko iš paskos, dairydamasis aplinkui, bandydamas įspėti, kur jo laukia pasala.

– Lina, – sustabdė ją prie durų. – Jūs eikite, aš vis dėlto nekaip jaučiuosi. Eisiu… pakvėpuoti į lauką.

– O! Ar galiu kuo padėti?

– Ką ten – netruks praeiti, – patikino Kristupas.

Lina įžengė į valgyklą. Virš jos peties sublizgo stori Genės akiniai. Akimirką jiedu spoksojo vienas į kitą, tada Kristupas jai pamojo, kviesdamas ateiti, ir pasislėpė už kampo. Po minutėlės Genė išdygo valgyklos tarpdury.

– Ką čia dabar, – sušnypštė ji.

– Ateikit, – pavadino Kristupas.

– Kur man eit? – supyko Genė.

– Nuo durų pasitraukit gi.

Jie atsistojo toliau. Genė pašaipiai nusijuokė:

– Turėsiu raštelį merginai perduot?

– Genute, – įsidrąsino Kristupas. – Norėčiau jūsų paprašyti… Šiandien bus auditas…

Genė susiraukė ir nutilo.

– Kvies mane, – prisipažino Kristupas. – Po manęs – Linos eilė. Nueikite tada pas ją, kad neliktų viena. Aplankykit prieš tai.

– Eisiu mat aš jos guost! – purkštelėjo Genė. – Kavalierius atsirado – sugalvojo mergą našle palikt.

– Genute, – kiek įstengdamas rimčiau pakartojo Kristupas. – Jeigu nenueisite pas Liną, aš jums vaidensiuos.

– Norėtum. Aš tau vaidensiuos.

– Aš rimtai kalbu.

– Aik jau! Kaip tu sužinosi – buvau pas ją, ar ne?

– Genute, labai prašau.

Už kampo pasigirdo žingsniai ir šnabždesys. Kristupas žiūrėjo į Genę, kol ji pagaliau atsileido ir suburbėjo:

– Kaip žinai… Imk, – ir ištiesė Kristupui saują plikytų sausainių.

Tada, kažin ką subyzgusi, Genė grįžo į valgyklą. Nulydėjęs ją akimis, Kristupas atsisuko ir išvydo koridoriaus gale pustuzinį į jį įsmeigtų akių. Vienas, tas pilkąsias, iškart pažino. Kažką tyliai tarstelėjęs studentams, Gediminas priėjo prie Kristupo.

– Ar jūs pasirengęs, Kristupai?

Kristupas tylėjo, galvodamas, kaip geriau atsakyti į tokį klausimą, tada pats paklausė:

– Ar bus dukra?

– Taip, – atsakė kalbintojas.

Popietė slinko nepakenčiamai lėtai. Nors dar turėjo valandėlę, sėdėdamas ant lovos krašto juto, kaip kambarys tiesiog svyra durų link, jį skubindamas. „Tuoj mane išvers iš lovos, – pagalvojo Kristupas, – ridensiuos kūliais iki durų ir prisiminsiu tik, kaip ėmiau verstis ir kaip atsiverčiau. Paklaustas nė nepasakyčiau, kuria kryptimi visą gyvenimą ridenausi.“

Taip ir prasėdėjo tarsi krisdamas, iki duris pravėrė slaugė.

– Laikas eiti, – šyptelėjo ji.

Pasiėmęs mėnesių mėnesius glamžytą popiergalį, Kristupas sudėjo rankas ir nuėjo paskui slaugę. Jie pasuko nepažįstamu koridoriumi. Už kampo nebesigirdėjo senolių kuždesių – tik jo ir slaugės žingsniai. Sustojo prie lango, už kurio Kristupas pažino miško atodangą ir aikštelę, kurioje suklupo kalbėdamasis su Gediminu. Slaugė liepė sėstis ir dingo.

Neilgai trukus jį pakvietė į salę. Atsisukęs išvydo tarp sėdinčiųjų šešėlio dengiamą merginos veidą ir krūptelėjo. Baisu, kaip akimirksniu, rodės, pažįstamas veidas persimaino į svetimą.

– Eikit, – tyliai, bet šiurkščiai ištarė mergina.

Kristupas žengė į prietemą, kur iš abiejų pusių susiglaudę sėdėjo ir jį atlaidžiais žvilgsniais stebėjo studentai. Senolių nebuvo matyti – jų kosčiojimus ir šnabždesius dengė ta pati ryškiai apšviesta, neperregima patalpa salės viduryje, į kurią jis dabar buvo vedamas. Su kiekvienu žingsniu jautėsi vis senesnis, sunkesnis. Sustojęs prie pakylos laiptelių net apsidairė, vildamasis, kad kuris nors jaunuolis padės. Įveikė pakopą po pakopos, kaskart keldamas koją taip, lyg iš grindų trauktų savo paties šaknis – visa, ką buvo per gyvenimą suleidęs žemėn, ko laikėsi ir kuo tikėjo. Tačiau tų, kuriuos palieka, pro tamsinto stiklo sieną nebuvo galima nei matyti, nei girdėti. Galėjo tik numanyti, kur kuris sėdi, ir įsivaizduoti, kad kantriai laukia jo pasisakymo, kad klausosi ir kad girdi; kad bent atėjo.

Palieptas atsisėdo pačiame viduryje. „Jau, matyt, niekada nebepajudėsiu iš vietos“, – šmėkštelėjo.

– Vienas du. Vienas du, – patikrino mikrofoną balsas.

Kristupas pakėlė akis. Priešais sėdėjo nematyti moteris ir vyras, o tarp jų – Gediminas. Kalbintojai. Greta, tokiame pat krėsle, kaip ir jis, sėdėjo jo dukra. Akimirką kvailai išsiviepė ją išvydęs, bet nesulaukęs atsako greitai vypsnį numaldė. „Dukra“, – norėjo sakyti, bet susitvardė, nes niekada nėra į ją kreipęsis tuo žodžiu, o vardu kreiptis negalėjo, nes jau seniai jos nepažinojo. Kristupas vogčia dirsčiojo į ją, vengdamas susitikti žvilgsniais. „Rankos ir kaklas kaip mamos, o nosis – mano, bet mažesnė; tik akys jos pačios. Mat kaip…“ – svarstė.

– Kristupai, papasakokite apie save, – po minutėlės paragino Gediminas. Kristupas atsikrenkštė ir žvilgterėjo į savo ranką.

Atsidusęs dar kartą pažvelgė dukrai į akis.

Šiame keistai apšviestame kambaryje nebuvo nė vieno šešėlio, galinčio suteikti tūrį jame sėdinčiųjų veidams; visi į galvą atėję žodžiai Kristupui rodėsi esą lėkšti ir nesvarbūs. Toksai būtų ir pasakojimas – kaip laiškas iš armijos; kaip prisiminimas sugrįžus – be ilgesio. Ar būta jame ko tvaraus, jei viską tenorėjo užmiršti? Visa tėra iš šulinio pasemtas vanduo, kuriuo mazgoji naktinius. Ir jeigu galėtum, nesemtum, o tik parodytum, kur susitelkęs. Bet negali – kai liepia, semi, kai liepia, stoji voron, rengies ir valgai; semi, laikydamasis už kito rankos ir žadėdamas, semi – mylėdamas, nekęsdamas, skriausdamas, semi. Jeigu būtų troškęs prisipažinti ką nors gėdingo, nebūtų galėjęs nė delnuose paslėpti veido – į kiekvieną raukšlę smelkėsi blukinanti šviesa – bet nieko gėdingo pasakyti jis negalėjo, nes visa, kas liko, buvo tiesiog nesvarbu.

– Mano kumštis atgniaužtas, – prabilo Kristupas. – Laikiau jį suspaudęs taip ilgai, kad pamiršau, jog nieko neslėpiau. Ir šiaip jame nieko nelaikiau… Bet jei galėtum prieiti, – paprašė dukros, – yra šis tas…

Kalbintojai susižvalgė ir, pasižiūrėję į moterį, leido jai prieiti. Nerangiai atsistojusi nuo kėdės, ji vieną ranką priglaudė prie pilvo, o kitą – prie krūtinės.

– Prasprūdo, tiesiog prasikalė, – murmėjo Kristupas, atraitodamas megztinio rankovę.

Akimirką aptemo šviesa. Kristupas atkišo dukrai ranką, ant kurios augo vos prasimerkęs pumpuras.

– Skink, – paliepė. – Gal prigis.

Jis kalbėjo trumpai. Nesiteisino ir neatsiprašinėjo, nieko nelinkėjo ir niekam nedėkojo, nieko nepeikė.

Jo balsas silpo. Pasakęs, ką turėjo, tiesiog nutilo. Galop dukra jam atsakė. Tik kelis žodžius ir labai tyliai, o vieną jų – kone negirdimai. Nuskynė pumpurą nuo drebančios rankos ir paglostė ją kaip seną, visados ne vietoje augusią šaką. Po trakštelėjimo pasigirdo skaudus vyro kūkčiojimas. Moteris priglaudė pumpurą prie krūtinės ir atsitraukė. Diktofonui spragtelėjus, nuo stalo pakilo Gediminas ir priėjęs prie Kristupo padavė ranką, padėjo atsikelti, palaukė, kol šis atsižiūrės į dukrą, ir išlydėjo iš patalpos.

Vedamas nežinia kur, Kristupas ėmė gailėtis netaręs nė vieno atsisveikinimo žodžio. Jautė, kad nei dukros, nei Kęstučio, nei Linos, nei Genės nebeišvys. Tam skirtas laikas praėjo – tada, – atrodo, taip seniai, – tie žodžiai tebūtų skambėję kaip nervingas kosulys ar pirštų barbenimas į stalą. „Tam skirtas laikas“, – karčiai sumurmėjo ir įsižiūrėjo į žaizdą ant krumplio. „Tikrai nežinau, – pagalvojo paskutinįsyk, – sunkiau ar lengviau, kad kas nors lieka, kad tebėra.“